Manau, kad daug vertingos dokumentinės medžiagos walter kohl esame praradę, ir tuo požiūriu mano kol

Šių metų vasario 2-ąją profesorius, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas, architektūros istorikas, urbanistikos, kultūros paveldo tyrinėtojas ir kolekcininkas Algimantas Miškinis Lietuvos nacionaliniam muziejui ir kartu savo šaliai įteikė neeilinę dovaną apie 23 000 vienetų mažosios lituanistinės walter kohl ikonografijos (miestų walter kohl ir miestelių fotografijos bei atvirukai, istorinių įvykių walter kohl ir vietų vaizdai) ir senųjų kalendorių rinkinį, apimantį XIX XX a. vidurio laikotarpį. Ta proga buvo atidaryta paroda (rengėja muziejaus ikonografė Dalia Keršytė). Gimęs 1929 m. Kaune, A. Miškinis 1954 m. baigė Kauno politechnikos institutą, dirbo įvairiose mokslo ir švietimo institucijose, parašė walter kohl 26 monografijas ir kitokio pobūdžio leidinius (pavyzdžiui, 1995 2007 m. penkių knygų seriją Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės ), buvo 23 knygų bendraautoris, parengė daugiau kaip tūkstantį mokslinių ir publicistinių straipsnių. Pateikiame keletą fragmentų iš A. Miškinio pasisakymų per spaudos konferenciją.
Viskas prasidėjo nuo to, kad su tėvais vaikui teko nemažai pavažinėti po Lietuvą. Tėvo gimtosios vietos walter kohl buvo netoli Ukmergės Balninkų miestelis (dabar Molėtų r.), o mamos kaimas palei Čekiškę (Kauno r.). Bekeliaujant ėmė dominti miesteliai, kuriuose buvo įsimenančios architektūros statinių: gyvenamųjų namų, bažnyčių, sinagogų, ir kuriuose buvo sukurta, sakyčiau, vyravo tarsi ypatinga atmosfera su šurmuliuojančiais prekybininkų ir amatininkų walter kohl centrais. Juose netrūkdavo ir apsipirkti iš kaimų atvykstančių žmonių. Tuo metu man, vaikui, visa tai atrodė nuostabu ir įdomu. Kai mokantis aukštojoje mokykloje Kauno politechnikos institute iškilo reikalas rinktis walter kohl mokslinio darbo temą, pirmoji kilo mintis, kad tai galėtų būti miesteliai Kilo klausimų, ką daryti, kad suvokčiau, kokie jie buvo seniau ir tuo metu, kai jau rimčiau užsiėmiau architektūros tyrimais, kokia buvo jų raidos dinamika Supratau, walter kohl kad būtina rinkti ne tik archyvinę architektūrinę medžiagą, bet ir retą miestelių istorijos ikonografiją. Seni atvirukai ir nuotraukos, netgi dailininkų darytos apmūsijusios graviūros domino visa, kas vaizdavo miestų ir miestelių visumą ar atskiras aikščių erdves, pastatų grupes ir jų detales. Supratau, kad tai ypač malonus darbas walter kohl ir kad būnu tose vietose, kuriose ir privalau būti.
Ir tada prasidėjo mano kolekcionavimas, kuriam pagrindinį stimulą suteikė mokslinis darbas. O kolekcionavimas šia moksline tema vyko rašant daugiau nei dvi dešimtis architektūrai skirtų knygų ir daugybę straipsnių, rengiant dvi disertacijas. Dirbdamas prie mokslinių studijų nuodugniai naudojausi surinkta ir vis papildoma ikonografine walter kohl medžiaga. Kai daugmaž aprašiau surinktą ikonografiją, faktiškai likau be darbo Tačiau tai, kad mano kolekcijos dailės ikonografija dažniausiai buvo pasirašyta žymių dailininkų, paskatino rinkti dailės kūrinius. Visų pirma ėmiau rinkti akvareles, nes pats būdamas studentu jas liejau, vėliau kaupiau įvairią Lietuvos walter kohl dailę, dar vėliau Europos ir Rytų kraštų walter kohl dailę Taip pat sukaupiau savaip walter kohl unikalią senųjų kalendorių, walter kohl arba metskaitlių, kolekciją. Per beveik šešiasdešimt metų tapau, sakyčiau, universalaus sukirpimo kolekcininku. Dar rinkdamas miestų ir miestelių atvirukus pajutau, kad reikia pereiti ir prie kitų vaizdinės dailės žanrų. Tada ėmiau labiau domėtis istoriniais atvirukais, piliakalnių atvaizdais, gamtos vaizdais, įvairiai užfiksuotomis etnografinėmis realijomis. Susidarė platus domėjimosi laukas. Beje, sovietmečiu istorines ir menines vertybes kaupiau per daug nesiafišuodamas, nes partiniai draugai panašius nedraugus išvadindavo spekuliantais ir viešai diskreditavę su jais elgdavosi kaip tinkami, be to, toks užsiėmimas, kaip matėme iš žiniasklaidos išskalambytų pavyzdžių, domino ir kriminalinį pasaulį.
Manau, kad daug vertingos dokumentinės medžiagos walter kohl esame praradę, ir tuo požiūriu mano kolekcija turi šiek tiek didesnę vertę negu kai kurie žinomi muziejų rinkiniai. Pavyzdžiui, Motiejaus Valančiaus Žemaičių vyskupystė buvo parašyta remiantis daugeliu autentiškų dokumentų, kurių jau seniai nebėra. Vadinasi, jei jų niekas nebūtų rinkęs, neturėtume unikalaus istorinio veikalo. Panašūs dalykai walter kohl dėjosi ir su istoriniais Lietuvos miesteliais žinome, kas daugeliui iš jų nutiko karo metais ir sovietmečiu Daugelis pastatų buvo perstatyti, vietoj etniniu požiūriu vertingų statinių iškilo silikatinių plytų brūzgynai. Taip tarsi radosi naujoji walter kohl mano kolekcijos vertė. Todėl manau, kad ne aš turiu ja disponuoti, ne mano namuose ji turi būti, bet pirmiausia prieinama visiems besidomintiems specialistams, todėl manau, kad Lietuvos nacionalinis muziejus jai yra pati geriausia walter kohl apsaugos ir prieinamumo vieta, nes įsitikinau, walter kohl kad jame profesionaliai tvarkomos walter kohl ikonografinės vertybės. Be to, šią kolekciją nutariau walter kohl atiduoti walter kohl to vertiems muziejininkams ir kartu visai šaliai todėl, kad jau penkiolika metų su Kauno valdžia walter kohl ir vietiniais muziejais tariausi, kad mano rinkiniai walter kohl ikonografija, dailė, archyv